Saulutė vis aukščiau kyla į dangų,vis šilčiau šildo žemelę. Kur čia išturėsi namuose – reikia traukti į žvejybą.  Šį kartą – bandymas sugauti karpį.
Na, ir kas, kad oro temperatūra tik virš 10 laipsnių Celsijaus, čiumpame karpines meškeres ir visa, kas reikalinga karpių žūklei ir traukiame apie 50 km nuo Vilniaus.

Vaizdelis labai rimtai žūklei nenuteikia: pučia gana stiprus pietryčių vėjas, kuris gena į krantą gana nemažas bangas.

Akį džiugina nebent pirmosios, dar nedrąsiai keliančios savo galvutes link saulės, pavasario gėlės.

Kiekvienas surandame savo žūklės vietą – aš pasirenku „sektorių“ dešiniau ir išdėlioju savo lengvąją „artileriją“.

Sūnus irgi įsitaiso greta. Jo „amunicija” kur kas rimtesnė.

Iš lėto vyniojame meškeres, ruošiame jaukus. Šį kartą buvo labai gera proga išbandyti ir spod’inį „SPRO“ kotą bei ritę. Jokių priekaištų šios firmos žūklės įrankiams neturime. Veikia jie puikiai. Priekaištauti galime tik patys sau, kad taip ilgai laukti spombai iš Kinijos (gal dėl mūsų kaltės) ramiai nuburbuliuoja į lietuviškus vandenis. Dėja, neatlaikė mazgas…. Veliau, vienas „skenduolis“ vėliau netyčia iškyla, tačiau mums taip ir nepavyksta jo „priprašyti“ į krantą.

Galų gale kinietišką spombą gerai pavaduoja ta pati – kinietiška – jaukinimo raketa, ir mes jaukiname savo įsivaizduojamus karpius… Keičiame vieną masalą kitu, keičiame užmetimo atstumus, tačiau signalizatoriai pypsi tik tada, kai permetame meškeres.

Kelios valandos pralekia, ką ten pralekia – prašvilpia lyg viena akimirka, ir mes vyniojame savo karpines meškeres. Karpis dar miega. Nė vieno karpio šį sykį nesugauname, tačiau esame laimingi – nuotaika puiki ir plaučiai perpildyti gaivaus pavasario oro….