Gerai sako, kad kaip būna pilnas Mėnulio užtemimas - lauk nelaimių. Ir tikrai. Bevežant žvejybinį vežimėlį nei iš šio, nei iš to lūžo vienas jo ratas. Ką gi - teko sugalvoti kokį nors kitą variantą, kad vėl galėčiau eiti į žūklę.Šį variantą pavadinau mini variantu - pasirinkau tik pačius reikalingiausius žūklės įrankius.

Dabar Lietuvoje tokie karščiai, kad greičiau tai primena kažkokią Sacharos dykumą nei Šiaurės Europos dalį. Mano žūklės dieną - sekmadienį - temperatūros stulpelis šoktelėjo tikrai neblogai aukštyn…

Atėjau prie ežero. Mano vieta buvo neužimta, tačiau teko pavargti kol ją paruošiau žūklei - kažkokie neva naktinės žūklės mėgėjai buvo ją ganėtinai prišnerkštę. Net meškeres palikę. Mano mini variantas pasirodė visai tinkamas žūklei - aš patogiai galėjau žvejoti.

Šį kartą pagrindiniu žūklės „instrumentu“ tapo gal kiek mano primirštas (iš žūklės arsenalo išstūmė Garbolino) „Shakespeare“ pikeris Mach 2 XT 10ft Wand. Jis tikrai gerai atliko savo darbą – puikiai sekėsi užmesti, gerai „dirbo“ viršūnėlės.

Dėl karščio, matyt, susidarė savotiškas termopleištas vandenyje: žėryklėlė net dugno nepasiekdavo. Ją jau besileidžiančią atakuodavo kuojos. Todėl pikerio viršūnėlė virpėdavo kaip išprotėjusi.

Eilinį kartą savo puikias savybes pademonstravo NISA šėryklos ir, žinoma, Tubertini serie 39 kabliukai.

Keista, tačiau šį kartą slieko gabaliuko kombinaciją su dviem pinkomis noriai griebė ne tik karšiukai, bet ir kuojos. Per 4 valandas jų sugavau nemažai (mažesnes teko paleisti atgal toliau augti), nepasitaikė nė vienos stambesnės. Laimikiu likau patenkintas, nes, manau, žūklėje svarbu ne laimikis, o laikas praleistas gamtoje. Jis, sako, į gyvenimo trukmę neįskaičiuojamas.

Pin It on Pinterest

Shares